Tytuvėnų Regioninis Parkas

Discover Tytuvenai regional park


Lietuvos partizanų stovyklavietė (Džiugo būrio stovyklavietė)


          Šioje stovykloje Sandrausiškės miške, įrengtoje žeminėje, 1945 – 1946 m. savo pirmąją žiemą maždaug 20 partizanų būryje vadinamo Džiugo vardu praleido J. Žemaitis-Vytautas.

 

          Kupinas vilties buvo gyvenimas šioje stovykloje. Apie tai savo dienoraštyje 1946 m. balandžio 22 d. rašė partizanas Jonas Junokas-Rutenis (1910–1947):

„Aš pasiūliau viena tokį sumanymq. Kad sekančiais metais, tai yra 1947 m. balandžio mėn. 22 d., už vienų metų laiko vėl visi kaip čia šiandiena esam, susirinktumėm ant šitos užburtos ir laimingos salelės. Pasikviesti visus savo buvusius ryšininkus, rėmėjus, visus gerus partizanų buvusius priedelius ir tinkamai paminėti mūsų būrio partizaniško gyvenimo metines. Visi mano sumanymą priėmė ir pasižadėjo už metų vėl šitoj stovykloj pasimatyti. Už metų laiko tikimės būti laisvi, o būdami laisvėj pasistengsime tą dieną visi būti būryje ir prisiminti partizanišką gyvenimą.“

 

          1949 m. rugsėjo 23 d. datuotame prisiminimų sąsiuvinyje P. Morkūno-Drako būrio partizanas Antanas Žiogas-Birutėnas (1925–1951) taip aprašė gyvenimą Sandrausiškės miško stovykloje:  „Atėjo laikas apleisti tą pelkių mažytėje salelėje dengtą eglių šakomis namelį, kuris mums buvo tiek mielas, tiek priprastas, kad sunkiau buvo su juo skirtis negu su gimtąja bakūže. Kodėl jis toks mielas, toks jaukus tas namelis, kuris turėjo penkis metrus ilgio ir keturis metrus pločio, jis buvo sukrautas iš žalių apvalių pušinių rastų, kurie buvo nedailiai genėti ir net su žieve. Namelio sienos turėjo ne daugiau kaip pusantro metro aukščio, vidus buvo be lubų, tik buvo padarytas nuolaidus stogas, iš apvalių pagalių sudėtas ir žemėmis apipiltas. Ir vien tik tebuvo vienas nevisai mažas langas ir vienos vos vieno metro aukščio durys. Pažvelgus į namelio vidaus sienas atrodo, kad jos išvagotos gilaus vargo, susimąstymo, rūpesčių ir liūdesio raidėmis. Bet nors ir vargingai gyvenome, jame dažnai skambėdavo dainos, dažnai namelio sienos sulaikydavo juoko garsą, kad nepasklistų toli girioje.“

          Visų laisvės kovotojų likimai klostėsi skirtingai: vieni žuvo, kiti buvo areštuoti, treti legalizavosi.



Kovojančios Lietuvos Prezidentas, partizanų vadas J. Žemaitis-Vytautas. (Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotrauka)




Sandrausiškės miško stovyklos žeminė. (Prof. Dr. Vykinto Vaitkevičiaus piešinys)






Prašome patvirtinti sutikimą naudoti slapukus šioje svetainėje.