You need to upgrade your Flash Player This is replaced by the Flash content. Place your alternate content here and users without the Flash plugin or with Javascript turned off will see this. Content here allows you to leave out noscript tags. Include a link to bypass the detection if you wish.

 


Sula - energijos šaltinis
2017-03-17

 

Dabar – beržų sulos tekėjimo metas, na, o klevų sula mėgautis galėjome jau nuo vasario vidurio. Sula mūsų kultūroje skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Sula – tai maistinių medžiagų, sukauptų medžių šaknyse, tirpalas, kuris pavasarį kamienu perduodamas į medžio šakas pumpurams brandinti, todėl jos sezonas nėra ilgas ir baigiasi pirmiesiems pumpurams išsprogus. Lietuvoje tinkama gerti klevų ir beržų sula, nes kitų medžių syvai turi kartoką skonį.Sula bėga anksti pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas, o naktimis jau nebūna didesnių šalnų, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 5–6° laipsnių ir veikiant aktyviems saulės spinduliams 1–2 savaites. Tad pats metas mėgautis ne tik skaniais, bet ir itin sveikais gamtos teikiamais syvais. Sausesnėse vietose augančių medžių sula būna saldesnė. Ji saldesnė ir po sausos vasaros ir šaltos žiemos. Intensyviai sula teka apie 2–4 savaites. Per pavasarį iš beržo prilaša iki 100 litrų sulos, iš klevų – šiek tiek mažiau. Tarp šalių, kuriose gyva pramoninės sulos gavybos tradicija, – Kanada. Ji pasaulyje daugiausia prileidžia klevų sulos. Čia nuo indėnų laikų klevų sula garinama paverčiant ją sirupu.

 

 

Sulos leidimas – atsakingas darbas: šiaip ar taip – gręžiame gyvo medžio kamieną, naudojame jam reikalingus syvus. Pirmiausia įšyla tamsiakamieniai klevai – jų sula pradeda tekėti anksčiau, nei baltaliemenių beržų. Aplinkos ministerijos numatyta, kad sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje - 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos mediniu kaiščiu ir užtepama sodo tepalu ar derva, kad medis būtų apsaugotas nuo galimų ligų.

Per žiemą nusilpusiam organizmui stiprinti reikia vitaminų. Medžių sula vertinama dėl vitaminų ir mikroelementų, kurie parengia organizmą pavasariui, po žiemos. Beržų suloje yra sacharidų (gliukozės, fruktozės), C, PP vitaminų, mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, kalio, kalcio, vario), organinių rūgščių ir daug kitų vertingų mineralinių medžiagų. Beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu. Sula reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją. Iš beržų sulos gaminami įvairūs gėrimai, kviečiame juos išmėginti:

Konservuota beržų sula perkošiama per dvigubą marlę, sudedamas cukrus ir pakaitinama kelias minutes (iki 90 °C). Įdedama citrinos rūgštelės ir pilstoma į stiklainius. Jie uždaromi hermetiškai ir paliekami atvėsti.

Rauginta sula yra labai gaivus, virškinimą gerinantis gėrimas, kuris atkuria mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujyje, o suloje esančios bakterijos ir grybeliai turi daug B grupės vitaminų. Į pilną sulos kubilą įmesdavo ruginės duonos riekę, o ant viršaus užpildavo avižinių šiaudų ir apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule. Sudygusios avižos sudarydavo apsauginį sluoksnį, po kuriuo sula surūgdavo.

Beržų sula su pušų šakelėmis arba džiovinta mėta ar melisa perkošiama, pridedama cukraus ir pakaitinama kaip ir konservuota beržų sula. Pušies šakelės prieš apipilant sula kelis kartus nuplikomos verdančiu vandeniu. Po kelių minučių sudedama citrinos rūgštelė ir supilstoma į stiklainius. Jie verčiami aukštyn dugnu ir paliekami atvėsti.

Jei į sulą įdedama medaus, gvazdikėlių, citrinos žievelės ir pavirinus ant silpnos ugnies atšaldoma, tada įdedama mielių, o paskui perkošus supilstoma į butelius, įmetama po keletą razinų ir sandariai uždarius palaikoma vėsioje vietoje.

Šiais laikais sulą pažįsta tie, kurie gyvena arti miško, kaime. Senovėje sula buvo naudojama ir odos priežiūrai, moterys ja prausdavo veidą, įtrindavo plaukus. Sakoma, kad ir kava, virta suloje, skanesnė. Senovėje pagal sulos tekėjimą žmonės spręsdavo apie ateinančius metus – jei sula veržiasi gausiai, vasara bus lietinga.

 

 

Tytuvėnų regioninio parko direkcijos, „Atrask save“ projekto savanorė
Indrė Vyšiauskaitė

 
Tytuvėnų regioninio parko direkcija
Miško g. 3, 86477 Kelmės r.
Tel. 8 427 59031
El. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
www.kvepalai.lt www.spargalkes.lt spargalkes.lt www.tytuvenai.lt tytuvenai.lt