There are no translations available.


Kaip rasti elnio devynragio ragą?
2017-12-13
There are no translations available.

 

Kelmės rajone, Šedbarų kaimo bibliotekoje besidarbuojantis Antanas Galbuogis – žmogus, labai mylintis gamtą ir turintis neelinį hobį. Laisvą laiką jis išnaudoja laukinių gyvūnų ragų paieškoms. Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre šiuo metu eksponuojama nedidelė dalelė jo radinių, iš viso vyras sako po 350-ojo rago skaičių pametęs...

 


Įvairiausių atspalvių ir dydžių elnių, briedžių ir stirninų ragų, tarsi grybų rudenį, A. Galbuogis taip pat keliauja ieškoti tam tikru metu: kuomet šie žinduoliai pasibaigus rujai juos numeta. Štai briedžiai ragus meta rudenį, lapkričio ir sausio mėnesiais, o elniai ir stirninai – pavasarį, kovo – gegužės mėnesiais. Pirmieji ragais atsikrato stiprūs patinai, esantys pačiame jėgų žydėjime. Jų ir ragai gražiausi. Paskutiniai juos numeta silpni, ligoti, seni gyvūnai.


Ieškoti ragų reikia mokėti: turi pažinti mišką, žinoti, kur žvėrys laikosi ir vaikšto. Pirmiausia vyksta žvalgyba, apsižiūrėjimas ir apsiklausinėjimas: kur kerta mišką, kur gyvūnai maitinasi. Kai surinkta pakankamai informacijos, galima eiti ieškoti. Tačiau ir čia reikia apsiginkluoti kantrybe, netgi kliautis „šeštuoju jausmu“, kuris veda prie radinių. Kartais tenka paklaidžioti ir keletą dienų nieko nepešus; o jei šalta, lyja – grįžti iš vis be nuotaikos. Būna, kad mažiau žinomame miške ir pasiklysti. Pačiam A. Galbuogiui yra tekę ir tik paryčiais kelią laukan surasti, ir į bebrų užtvenktą kanalą įsmukus šlapiam grįžti namo.


Pirmąjį savo ragą jis surado paskatintas uošvio, kuris buvo miškininkas. Tas pasakęs, kad kažkur miške elnias turėtų būti ragą numetęs, nusakė apytikslę vietą; A. Galbuogis ir išėjo ieškoti. Pasisekė – rado, vėliau kažkam padovanojo, tad nebeturi. Antrą radinį pasiliko, mat jis – neeilinis. Gražus, didelis dešimties šakų elnio ragas buvo pamestas laukuose, netoli burokų „kapčių“, kur tas matyt buvo atėjęs pasivaišinti. Kitą visai netoli rado kaimynas, tačiau nesutiko jo į nieką mainyti ir ragai taip ir liko pas skirtingus šeimininkus.


Radus vieną ragą, didelė tikimybė, jog antras – netoli. Vienam nukritus, gyvūnas stengiasi atsikratyti ir kito, mat svorio balansas ant galvos pasikeičia ir vienas likęs ragas ima trukdyti, lenkti galvą į šoną. Jei radus rago pagrindas dar būna kruvinas, didelė tikimybė, jog tai – antrasis iš poros. Briedžių ragai yra sunkesni, mat juos sudaro vientisas pilnaviduris kaulas, o elnių, nors vizualiai didesni, yra lengvesni – jų vidus porėtas. Stirninų ragus rasti sunkiausia, mat jie – nedidukai. Spalva priklauso nuo to, kiek laiko ragas gulėjo ant žemės, kiek gavo saulės. Kuo daugiau – tuo šviesesnis. Vieną ragą A. Galbuogis yra radęs beveik visą apsemtą vandens, tik galiukas kyšojo, jo ir spalva išskirtinė – tamsiai ruda. Spalva dar priklauso nuo ganyklos, nuo medžių, į kuriuos braukomi ragai, rūšies. Iš pradžių ragai išauga švelnūs, padengti oda ir plaukeliais, kurie vėliau nutrinami.


Ragai – kovos priemonė. Vienšakiai elnių ragai dar vadinami „žudikais“, mat kovojant nesusikabina su priešininko „ginklais“, o eina kiaurai ir stipriai sužaloja. Pačiam jam nėra tekę užtikti ragais susikabinusių negyvų elnių, tačiau yra girdėjęs pasakojimų apie tokius. Ragai taip susipina tarpusavyje, kad elniai galiausiai nugaišta iš bado, negalėdami išsilaisvinti. Tačiau A. Galbuogis yra radęs pavienių gyvūnų palaikų, jau vien kaulų, nuo kurių ragus buvo galima pasiimti drauge su kaukole. Galbūt tai – ligoti ar pašauti, tačiau pabėgę gyvūnai, vėliau krūmynuose sutikę savo lemtį.


Anksčiau buvo galima rasti daugiau įspūdingų ragų, mat tam reikia, kad gyvūnas būtų savo jėgų žydėjime, pasiekęs pilną brandą. Šiais laikais tokių gyvūnų nedaug, greičiausiai todėl, kad vyksta aktyvi medžioklė. Dauguma patinų žūsta pakankamai jauni. Čia A. Galbuogis liūdnai pamini įvairiais pažangiais ginklais apsiginklavusius medžiotojus – žvėrį nugalėti yra be galo lengva.


Ragai jų ieškotojui – ne šiaip paprastas daiktas. Tokį hobį turėti gali tik labai gamtą mylintis, vienas miške valandų valandas praleisti nebijantis žmogus. O ir nuotykių, išgasčio pasitaiko: susidūrimai su vilkais ar šernais, paklydimai; o kur dar kaskart lydintis žavėjimasis supančia gamta. Likęs vienas miške imi jį daug geriau suvokti, o kartu ir pamilti. Gal todėl ir gražiausi „trofėjai“ A. Galbuogio paskiriami svarbiausiems žmonėms: žmonai, vaikams, daug išdovanota, iš ragų pagaminta įvairiausių baldų, sagų, kitų rankdarbių... Daug jausmų sužadina radiniai. Ypatingą elnio ragą rodydamas, jis šypsosi: ar nebus tik tas mistinis elnias devynragis jį ir pametęs, saulę benešdamas?..

 

Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė

Agnė Buchaitė


 

 
There are no translations available.

Tytuvėnų regioninio parko direkcija
Miško g. 3, 86477 Kelmės r.
Tel. 8 427 59031
El. paštas This e-mail address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it
www.kvepalai.lt www.spargalkes.lt spargalkes.lt www.tytuvenai.lt tytuvenai.lt