Pastaruoju metu turbūt ne vienas dažniau pakelia akis į dangų – jose karaliauja paukščių virtinės, savo balsais skelbdamos tikrąjį rudenį.

Vieni iš labiausiai matomų migruojančių paukščių – gervės. Ne veltui jos vadinamos ilgesio paukštėmis: rudenį išskrisdamos švelniais garsais atsisveikina su liekančiais ir jų sieloje pasėja laukimą.

Tytuvėnų regioniniame parke esančios pelkės – ideali vieta gervių migracijai. Čia jos susirenka iš visų kampelių, atskrenda net iš Skandinavijos šalių, buriasi, ilsisi ir maitinasi aplinkiniuose laukuose, naktimis nakvoja pelkėse. Taip jos kaupia jėgas sekančiam skrydžio etapui.

Skaičiuodami šiuos paukščius, Tytuvėnų tyrelyje kasmet parko darbuotojai užfiksuoja 4000-5000 individų. Tokių vietų, kaip ši, Lietuvoje nėra daug: didžiausi migruojančių gervių pulkai stebimi Tyrulių, Sulinkių, Novaraisčio bei greta esančiuose durpynuose. Labai daug jų fiksuojama Žuvinto biosferos rezervate, Nemuno Deltoje, taip pat – Mūšos Tyrelio pelkėje. Nemaži būriai lankosi Tytuvėnų tyrelyje ir jo apylinkėse.

Gervės paprastai išsilaiko iki pirmųjų didesnių šalnų, o pajutusios ateinant tokius orus bei papūtus palankiam šiaurės vėjui, ima būriuotis ir masiškai skristi pietų kryptimi. Lietuvos ornitologų draugijos nariai, pasitelkę GPS siųstuvus, tiria šių paukščių migracijos kelius bei tai, kaip jie įveikia daugybę kilometrų trunkančią kelionę. Įdomumo dėlei galima pridurti, jog vienos tirtos lietuviškos (čia vasarą gyvenusios pastoviai) gervės duomenys parodė, kad ši per kartą nenusileisdama gali įveikti ir 900 km. atstumą (skrido 20 valandų), naktį skrisdamas šis paukštis įveikė net Pirėnų kalnus, perskrisdamas 1500 m. aukščio keteras, pakildamas net į 2800 m. aukštį. Šioji gervė apsistojo Ispanijoje, Laguna de Gallocanta vietovėje, kurioje žiemoti susirenka daugiau, nei 20 000 individų.

Tytuvėnų regioninio parko direkcija kasmet su būriu paukščių mylėtojų palydi gervių pulkus kelionėn jos darbuotojų organizuojamose Gervių palydose.

Tytuvėnų regioninio parko informacija