Pusiaužiemis – tai senovės lietuvių kalendoriaus taškas, reiškiantis gamtos virsmą į naują būseną.
Šis gamtos virsmas paslaptingas, neįžiūrimas plika akimi. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos saulėgrįžos praėjus mėnesiui jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas, o Pusiaužiemio šventė tai primena.

Liaudiškoje tradicijoje su šia diena daugiausia siejami orų spėjimai. Žmonėms prailgdavo šaltasis pusmetis, tad jie kuo atidžiausiai stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų išsiilgtojo pavasario požymių. 

Ypač populiarus orų spėjimas, kad šią dieną įvairūs žiemai užmiegantys gyvūnai – barsukas (ar ežys, meška)
išlenda iš savo olos: jei diena saulėta, gyvūnas, pamatęs savo šešėlį, vėl lenda atgal miegoti. Tai reiškia, kad antroji žiemos pusė bus dar šaltesnė už pirmą.
Jei diena apsiniaukusi – gyvūnas jau nebelenda į olą, ir tai pranašauja greitai ateisiantį pavasarį... 






Ežiukas. Miglės Šalomskienės nuotrauka.

Barsukas. Hans Rentsch nuotrauka.