Pirmą kartą rimtai pakliuvau į bėdą ne dėl oro ir ne dėl paklydimo, o dėl vandens. Antrą žygio dieną baigėsi atsargos, o kalnų upelis atrodė toks skaidrus, kad nė nesuabejojau — pasilenkiau ir atsigėriau, kaip darydavau šimtus kartų. Po poros valandų likusią kelio dalį prisiminiau kaip per rūką, su tokiu pilvo skausmu, kokio nelinkėčiau niekam. Tris paras savo kūne nešiojausi pamoką, kurios jokia knyga nebūtų įkalusi taip giliai. Nuo tada vandenį gerbiu labiau nei bet kurį kitą daiktą kuprinėje. Ir jei galėčiau ką nors pasakyti sau prieš dešimt metų, tai būtų viena frazė: skaidrus upelis ir švarus vanduo — visai ne tas pats.
Klaida, kurią daro beveik kiekvienas pradedantysis
Atrodo logiška: jei vanduo skaidrus, vadinasi, geras. Deja, bakterijos, parazitai ir kiti nemalonumai neturi nei spalvos, nei kvapo. Gražiausias kalnų upelis aukščiau tavęs gali tekėti pro nugaišusį gyvūną ar ganyklą, ir tu to niekada nesužinosi, kol nebus per vėlu. Virinti ne visada įmanoma — baigiasi dujos, lyja be perstojo, arba tiesiog nėra laiko laukti, kol vanduo atvės. Tabletės palieka skonį, veikia lėtai ir ne prieš viską. Blogiausia, kad problema pasireiškia ne iškart, o po kelių valandų, dažnai pačioje nepatogiausioje vietoje — kai iki artimiausio kelio dar visa diena. Todėl bet koks patyręs žmogus tau pasakys tą patį: vandens klausimą reikia išspręsti dar prieš išeinant, o ne tada, kai jau troškina.
Kas iš tiesų nusipelno vietos kuprinėje
Per metus išmokau atsijoti tai, kas tik sveria, nuo to, kas realiai gelbsti. Ir vienas daiktas visada keliauja pirmas: nešiojamas vandens filtras, kuris leidžia gerti net iš abejotino šaltinio nesukant galvos. Su rankine pompa jis nepriklauso nuo elektros ar dujų, o tai lauke reiškia viską. Kai žinai, kad iš bet kurios balos ar upelio gali pasidaryti geriamą vandenį, planuoti maršrutą tampa nepalyginamai ramiau — nebereikia tempti dešimties litrų ant nugaros ar sukti galvos, kur bus kitas šaltinis. Kuprinė palengvėja, o galva pailsi. Būtent tokie daiktai skiria patogų žygį nuo išbandymo, kurio nesitikėjai.
Įranga be žinių — tik papildomas svoris
Bet būkim atviri: net geriausias daiktas nieko vertas, jei nemoki juo naudotis arba nesupranti, kada jo neužtenka. Aš pats ilgai maniau, kad pasiruošimas — tai tik teisingi pirkiniai. Kol vienas patyręs vadovas neparodė, kiek daug lemia įgūdžiai: kaip įvertinti šaltinį, kaip elgtis, kai vandens visai nėra, kaip taupyti jėgas ir neprarasti galvos. Būtent tokių dalykų moko KVANTUMA išgyvenimo kursai, ir po jų į savo kuprinę pradedi žiūrėti kitomis akimis. Daiktas tavo rankose tampa dešimt kartų vertingesnis, kai galvoje yra žinojimas, ką su juo daryti ir kada jo nebeužteks. Įranga sprendžia vieną problemą, o įgūdis — visas kitas, kurių dar nė nenumatai.
Ką patarčiau kiekvienam, kas tik pradeda
- vandenį spręsk namie, ne maršrute — pasiruošk iš anksto;
- niekada nepasitikėk vien akimis: skaidrumas nieko negarantuoja;
- turėk būdą, nepriklausantį nuo dujų ar elektros;
- prieš rimtą žygį išbandyk visą įrangą kieme, ne kalnuose;
- mokykis — daiktas be įgūdžio yra tik svoris ant nugaros.
Ko dažniausiai klausia pradedantieji
„Ar tikrai negalima gerti iš švaraus kalnų upelio?” Rizikuoji visada, net jei tūkstantį kartų pasisekė. Užtenka vieno karto, kad savaitę prisimintum tą upelį kaip košmarą. Neverta.
„O jei tiesiog viską išvirsiu?” Virinimas veikia, bet tik kai turi kuo ir kada. Lauke būtent to dažnai ir pritrūksta, todėl patikimiau turėti būdą, nepriklausantį nuo ugnies.
„Kiek įrangos apskritai reikia?” Mažiau, nei atrodo, bet ta, kuri yra, turi būti patikima ir išbandyta. Geriau penki daiktai, kuriais pasitiki, nei dvidešimt, kurių nė karto nenaudojai.
Po tos istorijos kalnuose praėjo daug metų, bet pamoka liko. Gamtoje nebūna smulkmenų — būna dalykai, apie kuriuos negalvoji, kol jie tavęs neužklumpa. Vanduo yra būtent toks. Pasirūpink juo protingai ir išmok, ką su tuo daryti, ir žygis liks tuo, kuo turi būti — malonumu, o ne istorija, kurią paskui pasakoji kraipydamas galvą.
