Ilgoms kelionėms miško takais tinkamas kalnų dviratis turi suderinti dvi savybes, kurios ne visada eina kartu: efektyvų važiavimą ilgesniais atstumais ir pakankamą kontrolę techniškai sudėtingose trasos vietose. Jei maršrutą daugiausia sudaro žvyrkeliai, miško keliukai ir nesudėtingi takai, dažnai racionalus pasirinkimas yra hardtail tipo dviratis. Jeigu planuojama reguliariai važiuoti per šaknis, akmenis, stačias nuokalnes ir kitus techninius ruožus, daugiau galimybių suteikia pilnos amortizacijos modelis.
Tačiau amortizatorių skaičius nėra vienintelis kriterijus. Ilgoje išvykoje ne mažiau svarbūs tampa rėmo dydis, geometrija, padangos, pavarų diapazonas ir stabdžių veikimas.
„Hardtail“ ar pilna amortizacija?
Hardtail dviratis turi amortizuojančią priekinę šakę, o jo galinė rėmo dalis yra standi. Tokia konstrukcija paprastesnė, todėl dviratis dažnai būna lengvesnis, o važiuojant lygesniu paviršiumi galima efektyviai minti.
Dėl šios priežasties hardtail gerai tinka ilgesniems maršrutams, kuriuose sudėtingi miško takai kaitaliojasi su žvyrkeliais ar kitomis gana lygiomis atkarpomis. Tai taip pat logiškas pasirinkimas žmogui, kuris tik pradeda aktyviau važinėti bekelėje.
Pilnos amortizacijos dviratis turi ir galinį amortizatorių. Jis padeda galiniam ratui geriau sekti nelygų paviršių ir gali suteikti daugiau kontrolės važiuojant per akmenis, šaknis bei kitus nelygumus. Ilgesnėse techniškose trasose tai gali sumažinti dalį dviratininkui perduodamų smūgių.
Už šiuos privalumus tenka mokėti sudėtingesne konstrukcija ir didesniu priežiūros poreikiu. Todėl pilna amortizacija prasmingiausia tada, kai sudėtingos trasos yra įprasta, o ne reta kelionių dalis.
Padangos turi atitikti realią dangą
Plačios padangos su agresyviu protektoriumi gali suteikti daugiau sukibimo purioje ar šlapioje trasoje, tačiau ilgame maršrute labai grubus protektorius gali padidinti riedėjimo pasipriešinimą. Todėl didžiausia ir agresyviausia padanga nebūtinai yra geriausia.
Jeigu daugiausia važiuojama kietais miško takais ir žvyru, galima rinktis greičiau riedantį protektorių. Purvinoms, akmenuotoms ar techniškai sudėtingoms trasoms paprastai reikia daugiau sukibimo.
Svarbus ir slėgis padangose. Jis priklauso nuo padangos konstrukcijos, pločio, dviratininko svorio ir trasos, todėl vienos universalios reikšmės visiems nėra.
Ką patikrinti prieš pasirenkant konkretų modelį?
Jeigu MTB dviratis bus naudojamas kelių valandų kelionėms, tinkamas rėmo dydis ir sėdėsena tampa ypač svarbūs. Per ilgas rėmas gali priversti pernelyg temptis iki vairo, o per mažas – apsunkinti stabilios padėties išlaikymą.
Ilgesnėms ir sudėtingesnėms išvykoms taip pat verta įvertinti:
- pavarų diapazoną – lengvesnės pavaros padeda ilgose įkalnėse;
- stabdžius – techniškose nuokalnėse svarbus tikslus ir kontroliuojamas stabdymas;
- teleskopinę balnelio atramą – ji leidžia nuleisti balnelį prieš stačias nuokalnes;
- galimybę vežtis vandenį ir įrankius – ilgame maršrute tai praktiškiau nei orientuotis vien į minimalų dviračio svorį.
Teleskopinė atrama nėra būtina paprastiems miško keliams, tačiau techniškesnėse trasose ji gali pastebimai palengvinti kūno padėties keitimą.
Trys skirtingi maršrutai – trys skirtingi prioritetai
Jeigu kelionė daugiausia driekiasi žvyrkeliais ir lengvais miško takais, verta orientuotis į efektyvų hardtail, ne per agresyvias padangas ir pakankamai lengvas pavaras.
Mišriam maršrutui, kuriame yra ir ilgų atstumų, ir techniškesnių ruožų, galima svarstyti universalesnį trail kategorijos dviratį. Tokiu atveju svarbu nepersistengti su labai didele amortizatoriaus eiga, jeigu didžiąją dalį laiko vis tiek teks minti.
Reguliariam važiavimui akmenuotomis, stačiomis ir techniškai sudėtingomis trasomis pilnos amortizacijos modelis suteikia daugiau kontrolės. Čia svarbesni tampa stabdžiai, pakabos veikimas ir geometrija, pritaikyta sudėtingesniam reljefui.
Todėl geras kalnų dviratis nėra tas, kuris turi daugiausia įrangos. Geras pasirinkimas yra modelis, kurio galimybės atitinka trasas, kuriomis iš tikrųjų bus važiuojama.
