Aštuonios valandos ryto. Vilniaus laidojimo namų darbuotoja sėdi prie stalo. Ji jau patikrino dieną — keturi atsisveikinimai, vienas pirmasis pokalbis su nauja šeima, krovinio iš krematoriumo grąžinimas. Vidutinė savaitė. Bet kažkur šiame mieste šiandien vienai šeimai prasidės pati sunkiausia diena gyvenime, ir ji bus tas žmogus, su kuriuo ji susipažins pirmoje valandoje.
Tai profesija, apie kurią retai kalbama. Apie ją mažai rašoma. Joje dirba šimtai žmonių Lietuvoje, bet jų darbo pobūdis lieka uždanga už atsisveikinimo ceremonijų. Šis straipsnis yra žvilgsnis į tą uždangą — paremtas pokalbiais su keletu Vilniaus sektoriaus darbuotojų, kurie sutiko pasakoti su sąlyga, kad jų vardai nebus atskleisti.
Kaip pradėjo
„Aš nebuvau planavusi šio darbo”, — sako pašnekovė, kuriai šiandien 47 metai, ir šioje srityje dirba šešiolika. „Studijavau psichologiją. Po universiteto dirbau personalo skyriuje vienoje korporacijoje. Per metus supratau, kad tai man netinka. Maniau, kad reikia kažko gilesnio.”
Į laidojimo paslaugų sektorių ji pateko per pažįstamą. „Mano draugė tuomet dirbo administratore vienuose laidojimo namuose. Ji man pasakė: ‘mes ieškome žmogaus, kuris geba kalbėtis su klientais sunkiu metu. Tau reikalingas šis darbas, ne tau, kuris dabar darai.'”
Antras pašnekovas, 39 metų vyras, į sektorių pateko per šeimos verslą. „Mano tėvas turėjo nedidelę laidojimo įmonę vienoje provincijoje. Aš pradėjau dirbti su juo dar mokykloje, padėdamas vasaros atostogų metu. Studijavau ekonomiką, bet po universiteto grįžau. Pamačiau, kad tai darbas, kuris turi prasmę.”
Trečioji pašnekovė, 51 metų moteris, atvyko iš medicinos. „Aš dvidešimt metų dirbau slaugytoja. Pamačiau šimtus mirties atvejų. Kažkuo metu pradėjau galvoti, kad galiu padėti šeimoms ne tik palatoje, bet ir po jos.”
Pirmoji diena
Visi trys pašnekovai prisimena pirmąją darbo dieną aiškiai. Tai yra patirtis, kurią ne kiekvienas pakelia.
„Pirmasis kūnas, su kuriuo dirbau, buvo penkerių metų berniukas”, — sako pašnekovė. „Aš tiesiog stovėjau ir verkiau. Mano viršininkas atvyko, paėmė mane už pečių, ir pasakė: ‘jei tu negali šito daryti, eik dabar. Bet jei lieki — tu turi rasti būdą tai dirbti, neperduodama savo skausmo šeimai.’ Aš nuėjau į tualetą, ten verkiau dvidešimt minučių. Paskui grįžau ir baigiau darbą.”
Antras pašnekovas pasakoja kitokią istoriją. „Mano pirmasis darbas buvo balzamavimas. Tėvas mane mokė. Pirmąjį kartą — du valandas truko tas, ką patyręs žmogus padaro per pusvalandį. Bet rezultatas buvo geras. Šeima, kai pamatė savo močiutę, sakė, kad ji atrodo kaip miega. Tai man buvo svarbu.”
Kasdienis darbas
Tai, ką dirba laidojimo namų darbuotojai, dažniausiai įsivaizduojama kaip „atsisveikinimas su mirusiuoju”. Bet realiai darbo struktūra yra žymiai sudėtingesnė.
Logistinė pusė apima 60-70% laiko. Skambučiai, dokumentai, transportavimas, šarvojimo salių paruošimas, krovinių priežiūra, sąskaitos. Tai praktinis darbas, panašus į bet kurį kitą paslaugų sektorių — jei jis nebūtų susijęs su tema, kurios visi vengia.
Konsultacinis darbas apima 20-30%. Pirmieji pokalbiai su šeimomis, sprendimų priėmimo palaikymas, klausimų atsakymas. Tai yra emociškai daugiausia atimanti dalis. „Vienas pokalbis su šeima gali atimti tiek pat energijos, kiek aštuonios valandos prie kompiuterio”, — sako pašnekovė.
Tiesioginis darbas su mirusiuoju apima 10-20%. Balzamavimas, paruošimas, aprengimas. Tai yra ramiausia dalis paradoksaliai. „Su mirusiuoju nėra emocinių dramų”, — paaiškina antrasis pašnekovas. „Jis tiesiog yra. Tu darai savo darbą su pagarba. Tai gali būti meditatyvinė patirtis.”
Sunkiausi atvejai
Klausimas, kurį pašnekovai sutinka aptarti su atsargumu — kokie atvejai yra sunkiausi.
„Vaikai”, — sako pašnekovė be dvejonės. „Visada vaikai. Aš dirbu šešiolika metų ir kiekvienas atvejis su vaiku mane palieka be miego naktį. Niekas niekada prie to nepripranta.”
„Žmonės, kurie nusižudė”, — sako antras pašnekovas. „Šeimos atvyksta ne tik su gedėjimu, bet ir su kalte. ‘Kodėl mes nepamatėme?’, ‘kaip galėjome neprasibrauti pas jį’. Šių pokalbių sunkumas yra kitokios kategorijos.”
„Vieniši žmonės”, — sako trečioji pašnekovė. „Kai miršta žmogus, kurio niekas neateina aplankyti į šarvojimo salę. Mes turime šios situacijas. Aš pati ten stoviu, kad jis nebūtų vienas. Tai… sukrečia daugiau, nei galvoji.”
Etiniai iššūkiai
Kasdienis darbas iškelia ir etinių klausimų. Vienas iš jų — kainos.
„Aš turiu pareigą siūlyti įmonės paslaugas”, — paaiškina pašnekovė. „Bet aš taip pat matau šeimų finansines situacijas. Yra šeimų, kurios išsemia santaupas, kad pagerbtų velionį. Aš negaliu jas laikyti — bet galiu pasakyti tiesą apie tai, kas yra būtina, ir kas yra papildoma. Šeima sprendžia pati.”
Kitas iššūkis — emociniai ribos. „Tu turi būti pakankamai arti, kad žmogus tavimi pasitikėtų. Bet ne taip arti, kad pati neapsigalvotų”, — sako antrasis pašnekovas. „Tai yra mokymasis, kuris niekada nesibaigia. Aš dar darau klaidų.”
Trečias — privatumas. „Aš matau šeimas pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Konfliktus, paslaptis, finansinius rūpesčius. Nieko iš to negalima išplėsti. Tai yra mūsų profesinė priesaika, panaši kaip pas gydytojus.”
Asmeninis poveikis
Klausimas, kurį pašnekovai sutiko aptarti — kaip šis darbas paveikia juos asmeniškai.
„Aš pati pradėjau galvoti apie mirtį kitaip”, — sako pašnekovė. „Mažiau bijoti. Daugiau gerbti gyvybę. Mano vaikai mato mane su šituo darbu nuo mažens, ir jie kalbasi apie mirtį atvirai — ne kaip apie tabu, o kaip apie dalį gyvenimo. Tai turi savo privalumų.”
Antras pašnekovas pripažįsta, kad darbo poveikis yra realus. „Per pirmuosius penkerius metus aš turėjau periodų, kai negalėjau miegoti. Pamatydavau veidus, kuriuos paruošiau. Su laiku tai atsitraukė. Bet aš taip pat išmokau svarbų dalyką — reikia pasirūpinti savimi. Reikia hobio, sporto, draugų ne iš darbo.”
Trečioji pašnekovė pasakoja apie ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. „Aš niekada neneša darbo namo. Tai yra mano taisyklė. Persirengiu, dušuojuosi prieš išvažiuodama iš darbo. Po to — esu tiesiog motina, žmona, draugė. Be šios ribos negalėčiau dirbti šitiek ilgai.”
Kodėl liekama
Po visų sunkumų, klausimas — kodėl šie žmonės dirba ten, kur jie dirba? Kodėl nepasitraukia?
„Žmogiškas ryšys”, — sako pašnekovė. „Aš einu į darbą ir matau, kad mano dalyvavimas šeimos sunkiausioje dienoje turi reikšmę. Po laidotuvių jie ateina padėkoti. Jie sako: ‘be jūsų mes nebūtume to padarę.’ Tas yra prasmė, kurios kituose darbuose galima ir nerasti.”
Antras pašnekovas kalba apie tradiciją. „Mano tėvas dirbo šitą darbą trisdešimt metų. Kai jis išėjo į pensiją, aš tęsiau. Mano pažįstami šeimos — tie, kurie atvyksta antrą ar trečią kartą — atsimena tėvą. Ši tęstinybė turi vertės.”
Trečioji pašnekovė kalba apie pokytį žmonių santykyje su mirtimi. „Per dvidešimt metų aš mačiau, kaip Lietuvos visuomenė keičiasi. Kaip žmonės pradeda atvirai kalbėti apie netektį. Kaip atsiranda nauji formatai — pasaulietinės ceremonijos, kremavimo pasirinkimas, asmeniniai velionio drabužiai vietoj klasikinių. Aš noriu būti dalimi šio pokyčio. Padedu šeimoms rasti formatą, kuris atitinka jų realybę.”
Industrija už scenos
Lietuvos laidojimo paslaugų sektorius šiandien yra profesionalizuotas verslas. Tradiciniai laidojimo rūbai, karstai, urnos, paminklai — visa tai sudaro fizines paslaugų teikimo dalis. Bet realiai šeimos perka ne tik prekes — jos perka procesą. Tas procesas yra žmogiškas. Jam reikia žmonių, kurie geba juo dirbti.
Šių darbuotojų pasaulis lieka už scenos. Klientas mato tik rezultatą — sklandžią ceremoniją, gražiai paruoštą velionį, gražias gėles. Tai yra tikslas. Bet už šio rezultato yra šimtai sprendimų, dešimtys skambučių, tylios valandos prie balzamavimo stalo, sunkūs pokalbiai prie pirmojo pokalbio kavos.
Profesionalus laidojimo paslaugų eikimas Vilniuje — anot pašnekovų — yra ne tik paslaugų komplektas. Tai yra žmonių komandos darbo rezultatas. Žmonės, kurie kasdien sprendžia kažkokios šeimos problemą, su kuria patys niekada nesusidūrė. Žmonės, kurie eina namo po sunkios dienos ir turi būti normalūs prie vakarienės stalo. Žmonės, kuriems sektoriaus tylumas yra dalis darbo etoso.
Galutinis kadras
Penkios valandos vakare. Pašnekovė pabaigia paskutinę darbo dieną — keturi atsisveikinimai sklandžiai prabėgo, viena šeima šiandien atvyko susitarti dėl rytdienos atsisveikinimo, dokumentai sutvarkyti.
„Kaip jaučiatės?”, — paklausta.
„Pavargusi”, — atsako su trumpu juokeliu. „Bet gerai. Šiandien penkios šeimos sulaukė pagalbos. Niekas nesuklydo. Niekas nenukentėjo. Tai yra geras darbo dienos pabaiga.”
Ji surenkia daiktus. Išeina pro duris. Viduje lieka tylus laidojimo namų pastatas — pasiruošęs rytojui, dar vienai dienai, kuri kažkam bus pati sunkiausia gyvenime.
Ji bus ten. Pasiruošusi.
