Šuniukas, suaugęs, senjoras: kada papildai šuniui turi prasmę

Sveikam šuniui, ėdančiam visavertį maistą, bazinių vitaminų paprastai pakanka iš dubenėlio. Papildai įgyja prasmę konkrečiose situacijose: intensyviai augant, patiriant didelį fizinį krūvį, senstant, keičiantis kailiui, sveikstant po ligos arba šeriant namuose ruoštu maistu. Kitaip tariant, papildas atsako į konkretų poreikį, o ne duodamas „dėl visa ko“.

Kokie tie poreikiai, labiausiai priklauso nuo amžiaus.

Šuniukas: mažiau yra daugiau

Augančiam šuniukui svarbiausia ne papildomi vitaminai, o tikslus kalcio ir fosforo santykis, kurį užtikrina šuniukams skirtas visavertis maistas. Tokiame maiste šis santykis jau subalansuotas, ir savavališkai jo keisti nereikėtų.

Tai mažiau žinomas, bet svarbus niuansas: didelių veislių šuniukams papildomas kalcis gali pakenkti. Jo perteklius greitai augančiame organizme siejamas su kaulų ir sąnarių vystymosi sutrikimais. Senas patarimas „duok kalcio, kad kaulai būtų stiprūs“ tiko tiems laikams, kai šunys ėdė košę nuo stalo, o ne subalansuotą maistą.

Kas šuniukams iš tiesų gali praversti:

  • omega-3 riebalų rūgštys, ypač DHR, – jos svarbios nervų sistemos ir regos vystymuisi;
  • probiotikai – keičiant maistą, po dehelmintizacijos ar atsiradus virškinimo sutrikimų persikrausčius į naujus namus;
  • sąnarių papildai – didelių ir milžiniškų veislių šuniukams, bet tik rekomendavus veterinarijos gydytojui.

Suaugęs šuo: papildas pagal gyvenimo būdą

Suaugusiam šuniui papildai parenkami pagal tai, kaip jis gyvena. Sofos kompanionui, du kartus per dieną apeinančiam kvartalą, ir šuniui, kuris savaitgaliais bėga dešimt kilometrų šalia dviračio, reikia skirtingų dalykų.

Aktyviems ir sportuojantiems šunims dažniausiai skiriami sąnarių papildai su gliukozaminu, chondroitinu, žaliakraščių midijų ekstraktu ar kolagenu. Jie skirti kremzlėms, patiriančioms nuolatinę apkrovą.

Kailiui ir odai naudojami žuvų taukai ar lašišų aliejus, biotinas, cinkas. Lietuvoje jų poreikis dažnai išryškėja šildymo sezono metu, kai oras butuose išsausėja, kailis pabąla, o oda ima pleiskanoti.

Virškinimui – probiotikai ir prebiotikai, ypač po antibiotikų kurso, per keliones ar pasikeitus maistui.

Namuose ruoštą maistą ėdantiems šunims vitaminų ir mineralinių medžiagų kompleksas yra ne pasirinkimas, o būtinybė. Mėsa su kruopomis ir daržovėmis, kad ir kokia kokybiška, pati nesuteikia pakankamai kalcio, cinko, jodo ir kai kurių vitaminų.

Senjoras: sąnariai, judrumas, apetitas

Vyresnio amžiaus šunims dažniausiai skiriami sąnarių, omega-3 ir antioksidantų papildai. Mažų veislių šunys senjorais laikomi maždaug nuo dešimties metų, didelių – jau nuo šešerių ar septynerių.

Pirmieji senėjimo ženklai paprastai būna subtilūs: šuo ilgiau keliasi po miego, nebe taip noriai lipa laiptais, dvejoja prieš šokdamas į automobilį. Sąnarių papildai veikia ne iš karto – jų poveikis vertinamas po keturių–šešių savaičių reguliaraus vartojimo, todėl pradėti verta nelaukiant, kol judėti taps akivaizdžiai sunku.

Omega-3 riebalų rūgštys vyresniems šunims skiriamos ir dėl sąnarių, ir dėl odos, ir dėl bendros savijautos. Vitaminai E ir C bei kiti antioksidantai dažnai įeina į senjorams skirtų kompleksų sudėtį.

Trys saugumo taisyklės

Papildai šunims saugūs tada, kai laikomasi trijų paprastų taisyklių.

  1. Tik gyvūnams skirti produktai. Žmonėms skirti vitaminai šuniui netinka: dozės apskaičiuotos kitam svoriui, o kai kuriuose yra saldiklio ksilitolio, kuris šunims pavojingas net mažais kiekiais.
  2. Dozė pagal svorį. Riebaluose tirpūs vitaminai A ir D kaupiasi organizme, tad „daugiau“ čia nereiškia „geriau“. Pakuotėje nurodytos normos viršyti nereikia.
  3. Vienas pokytis vienu metu. Pradėjus tris papildus iš karto, neįmanoma suprasti, kuris padėjo ir kuris galbūt netiko.

Jei šuo vartoja vaistus arba serga lėtine liga, dėl bet kurio papildo būtina pasitarti su veterinarijos gydytoju – kai kurie papildai sąveikauja su vaistais.

Forma: kad šuo iš tikrųjų suėstų

Papildas veikia tik tada, kai šuo jį suėda, todėl forma svarbi ne mažiau nei sudėtis. Kramtomos tabletės ir skanėstų pavidalo papildai tinka daugumai šunų; milteliai ir aliejai patogūs, kai juos galima įmaišyti į maistą; pastos – išrankiems ar mažiems šunims.

Aliejų verta laikyti vėsiai ir tamsiai, o atidarius suvartoti per gamintojo nurodytą laiką. Apkartęs žuvų aliejus ne tik prastai kvepia, bet ir praranda savo savybes.

Dažni klausimai

Ar papildus reikia duoti nuolat? Priklauso nuo paskirties. Sąnarių papildai vyresniems šunims dažnai duodami nuolat, o probiotikai ar kailio papildai – kursais po kelias savaites.

Kaip suprasti, kad papildas veikia? Padeda paprastas užrašas kalendoriuje: prieš pradedant užsirašyti, ką norima pagerinti, ir po šešių savaičių palyginti.

Ar visavertis maistas ir papildai nesidubliuoja? Tiksliniai papildai – sąnariams, kailiui, virškinimui – maisto nedubliuoja. Atsargiau reikia elgtis su bendraisiais vitaminų ir mineralinių medžiagų kompleksais: jie pirmiausia skirti namuose ruošto maisto racionui papildyti.

Poreikis pirmiau už produktą

Gerai parinkti vitaminai šunims prasideda nuo klausimo, ko konkrečiam šuniui šiuo gyvenimo etapu reikia. Specializuotos parduotuvės, pavyzdžiui, „Anivet“, papildus grupuoja pagal paskirtį – sąnariams, odai ir kailiui, virškinimui, – tad žinant poreikį pasirinkti nesunku. O geriausias patarėjas išlieka veterinarijos gydytojas, matęs jūsų šunį gyvai.