Zita iš Kauno rajono save vadina „kačių mama”. Per pastaruosius penkiolika metų jos namuose gyveno septynios katės – vienos atėjo pačios, kitas atvežė kaimynai, dar kitos atsirado iš draugų „neplanuotų” vados. Visas jas Zita mylėjo vienodai. Ir visoms darė tą pačią klaidą.
„Maniau, kad meilės pakanka”
„Užaugau kaime, kur katės gyveno savo gyvenimą. Niekas jų nevežė pas veterinarus – ir nieko, gyveno. Kai pati pradėjau auginti, galvojau taip pat: jei katė ėda, žaidžia, atrodo sveika – ko daugiau reikia?” – pasakoja Zita.
Jos pirmoji katė Murka sulaukė dvylikos metų. Atrodė sveika iki pat paskutinio mėnesio, kai staiga nustojo valgyti ir pradėjo slėptis. Veterinaras diagnozavo pažengusį inkstų nepakankamumą. Padėti buvo galima tik palaikomąja terapija.
„Tada pirmą kartą išgirdau, kad katės slepia skausmą. Kad Murka tikriausiai sirgo metus ar ilgiau, tik aš nemačiau. Buvo labai sunku tai priimti.”
Antra katė, antra pamoka
Po Murkos Zita pasiėmė Riešutę – jauną, veržlią katytę. Šį kartą pažadėjo sau būti atidesnė. Tačiau sterilizacijos vis tiek atidėliojo.
„Galvojau – ji dar jauna, spėsiu. Paskui atrodė, kad jau per vėlu – ji suaugusi, kam traumuoti. Vis rasdavau priežasčių,” – prisimena moteris.
Riešutei sukako penkeri, kai prasidėjo problemos. Katė tapo nerami, dejavo, atsisakydavo maisto. Veterinaras diagnozavo gimdos uždegimą – būklę, kuri nesterilizuotoms katėms pasitaiko dažnai ir gali baigtis mirtinai.
Operacija pavyko, tačiau ji buvo sudėtingesnė ir brangesnė nei planinė procedūra. Zita sužinojo, kad kačių sterilizacija jauname amžiuje būtų buvusi paprastesnė ir saugesnė. Riešutė atsigavo, bet moteris suprato: atidėliojimas kainuoja.
Lūžio taškas
Šiandien Zitos namuose gyvena trys katės. Visos sterilizuotos, visos reguliariai tikrinamos. Moteris sako, kad lūžio taškas buvo ne viena konkreti situacija, o jų visuma.
„Kai trečią kartą veterinaras pasakė „gaila, kad neatvežėte anksčiau”, supratau, kad problema – mano mąstyme. Ne katės nenorėjo būti sveikos. Aš nenorėjau matyti, kad joms reikia pagalbos.”
Dabar Zita kartą per metus veža kates profilaktiniam patikrinimui. Sako, kad ramybė, kurią tai suteikia, verta kiekvieno išleisto euro.
„Kai žinai, kad katė sveika – ne spėlioji, o tikrai žinai – visai kitaip jautiesi. Nebegyveni su nuolatine baime, kad kažkas negerai.”
Ką Zita pasakytų sau prieš dešimt metų
Paprašyta patarimo tiems, kurie šiandien yra ten, kur ji buvo prieš dešimtmetį, Zita susimąsto.
„Pasakyčiau: tavo baimė nueiti pas veterinarą – tai ne meilė katei. Tai baimė sužinoti tai, ko nenori girdėti. Bet nežinojimas neapsaugo nuo ligos. Jis tik atima galimybę padėti laiku.”
Ji ragina nepamiršti, kad šiuolaikinė veterinarija labai pasikeitė. Procedūros, kurios anksčiau atrodė sudėtingos ir rizikingos, dabar atliekamos greitai ir saugiai. Reguliarus patikrinimas padeda užkirsti kelią problemoms – dažniausios kačių ligos aptinkamos toje stadijoje, kai jas dar galima lengvai išspręsti.
„Ir dar – nepalyginkite su tuo, kaip buvo anksčiau. Kad jūsų močiutės katės gyveno be veterinarų, nereiškia, kad tai buvo gerai. Tiesiog niekas neskaičiavo, kiek jų numirė per anksti ir nuo ko.”
Šiandien
Zitos katės – Pupa, Šeška ir Tigras – gyvena ramų gyvenimą. Pupa mėgsta saulėtą palangę, Šeška medžioja žaislus, Tigras didžiąją dienos dalį praleidžia miegodamas ant sofos.
„Žiūriu į jas ir galvoju – jos nežino, kiek kainavo išmokti jomis tinkamai rūpintis. Kiek klaidų padariau, kol supratau. Bet svarbu, kad supratau. Geriau vėliau nei niekada.”
Zita sako, kad dalijasi savo istorija ne tam, kad kažką kaltintų ar gėdintų. O tam, kad kiti nepraeitų to paties kelio.
„Jei bent vienas žmogus, perskaitęs tai, rytoj paskambins į veterinarijos kliniką – bus verta.”
